Ruduo...

Sveiki, mieli mano tinklaraščio skaitytojai. Štai už lango jau rudenėlis, dienos darosi vis žvarbesnės, o danguje jau matyti paukščių pulkai, traukiantys žiemoti svetur.
Kažkaip tas ruduo nors ir neišvengiamai, bet atėjo taip greit... Šįmet - su didžiulėmis permainomis mano gyvenime. Turbūt jau pastebėjote, jog retesni tapo mano įrašai čia, jog rečiau aplankau jus.
Ech, tas laikas taip greit bėga - nė nepajutau, kaip vėl lėkte pralėkė dveji metai - kupini mažosios dukrelės krykštavimų ir mano naujų patyrimų, kai šįsyk atradau ir pamilau skrebą. Bet pasivijo mus šitame atradimų ir džiugių motinystės bei kūrybos metų kelyje ruduo, - dukrelė jau paaugo, o man atėjo metas grįžti į darbą. Deja, kol "adaptuosiuosi" pati prie naujojo gyvenimo ritmo, visai nebeturiu laiko kūrybai. Todėl nepykit, bet ir nepamirškit manęs, jei užsuksiu čia retokai. Bet tikiuosi - tik laikinai. Širdis vis tiek veržte veržiasi pabėgti nuo kasdienybės darbų ir čiupti į rankas siuvinį ar pasklaidyti krūvelę įvairiaspalvių  popierių...
Tikiuosi, iki greito susitikimo, neperšalkit ;)

Laura /laujus/

P.S. O čia - paskutinysis mano darbelis, dar dvelkiantis vasara... Burbulas gamintas sidabrinių vestuvių proga.

Žiedų belaukiant

Vis dar laukiu pražystant sodų... Nostalgija tokia didelė, kad visur tuos žiedus regiu. Štai ir užvakar taip visai netikėtai ir staiga - ėmė ir pražydo dar vienas putplasčio burbulas :) Ir iškeliavo lauktuvių - į tokius pat žiedų pasiilgusius namus...

Burbulai kitaip

Nors žiema dar tik įsibėgėja, bet man jau pavasariu pakvipo :) Arba, trumpai tariant, vėl nauja idėja su tais pačiais senais putplasčio burbulais....

Šventinis vainikas

Pagaliau įgyvendinau kažkada interneto platybėse rastą idėją. Tos popierinės roželės mane tiesiog pakerėjo. Ir kai vėl reikėjo dovanos... tiesiog nieko originalesnio nesugalvojau ir ryžausi paaukoti dvi knygas. Taip taip, perskaitėte teisingai - k n y g a s. Sakyčiau, kad net ir profesija nelabai leistų su jomis taip elgtis, bet... kai TAM reikalui ėjau ieškoti knygos, pirmoji pasitaikė "Šiuolaikinės lietuvių poezijos chrestomatija". Sąžiningai perverčiau visą ir... pamaniau, kad visai nenoriu, jog būtent tokią - pesimizmu persmelktą, tik tamsiom spalvom tapomą, jokio šviesuliuko neįžvelgiančią, žodžiu, skęstančią savo paties susikurtoje purvyno baloje - poeziją skaitytų mano vaikai ar vaikų vaikai... Ryžausi naikinti. Tegu ji verčiau džiugina širdis tokiu pavidalu...

Apie priemones - karkasas iš putplasčio (pjoviau pati iš užsilikusio gėrio nuo statybų, nes pirktiniai pasirodė besantys gerokai per maži), rožytės, žinoma, kirptos ir suktos iš 2-3 puslapių sluoksnių ir... laaaaaaaaaaaabai daaaaaaaaaaug karštų klijų. Vainiko skersmuo gavosi 40 cm.

Dovana tai dovana, bet, mąstau, jau kaip mielai aš jį pasilikčiau sau ...