Savas...

Įsisuko mūzos šiemet ir į mano kiemą, tiksliau - daržą. Niekad neturėjus šiltnamio jo idėja gimė tiesiog Velykų rytą gurkšnojant arbatą. Idėja buvo tokia "gaji", jog čia pat užgimusi ne nuplasnojo, o įleido savo šaknis ir įsikerojo... o šiandien jau net skanaujam jos vaisius.
Tad viskas prasidėjo nuo minties, jog taip norėtųsi tų naminių kvapnių ir minkštų pomidorų salotų su grietine... Ir kitą dieną vyras jau pirko metalinius stypukus, virino, dažė, suko, dengė. Žodžiu, per tris dienas idėja tapo kūnu. Ir tai mano brangiausiojo rankom daryta. Na turbūt niekad nepabosiu kartoti, jog auksines rankas jis pas mane turi...
Ir ką - štai aną trečiadienį nuskynėm pirmąjį agurką, o vakar štai jau ir maža pintinėlė agurkėlių... O kvapnumas, o saldumas... Ir kas svarbiausia - SAVAS...
Vyro mama, mėgėja kuistis darže, vis irgi augindavo daržoves ir vadinadavo "ekologiškom". Nors kai aš pamačiau, kai  ji nusipirkusi trąšų laisto jomis agurkus ir pomidorus, na visiškai man nebesuprantamas šis jos užvadinimas tapo. O mano tikrai jokios trąšelės negavusios, tik vandenėliu kas vakarą lietos, bet vis tiek aš jas vadinu SAVOM...
Tiesa, tarp agurkų jau paskendusios salotos, kuriomis jau pora savaičių lepinamės, tarp pomidorų dygsta morkos.  Vazonėly dygsta bazilikas, žiedelį skeidžia levanda, lovelyj stiebiasi paprikos, kitam tįsta pekino salotos. Turiu net ir aštuonis žemės riešutus pasisodinusi - na šiaip, dėl įdomumo, nuo tiekos, aišku, sotus nebūsi, bet, kai yra galimybė, taip norėjosi turėti tą savą daigą...
Ir prašau nepavydėti, mielosios, o geriau lėkit į svečius - taisysim agurkų salotų su grietine ;)