Brolienė, užmačiusi mano sukauptų skrebo gėrių kraitelį ir didžiai nusistebėjusi, kaip aš siuvinėjimą baigiu iškeisti į skrebą :) , perdavė man be galo nuostabių lauktuvių - tikrų tikriausio ryžinio popieriaus skiautelių, kurias jai kažkada atvežė patys japonai kaip pavyzdėlius. O kas tai per grožis... Čiupinėju, glostau, dėlioju juos nežinia jau kelintą kartą ir vis neatsigrožiu - spalvingumu, motyvais, neįprastom spalvų dermėm, ryškumu, skirtingom popieriaus faktūrom ir tuo subtiliu auksiniu žėresiu... Kažkas nerealaus. Ach, mėginau fotografuoti, Dievuliau, bet kur tau, nė truputuko neišeina perteikti viso to grožio, kurį laikau rankose... O jau laimės man... Che, atrodo, kas tai, kažkokie popierėliai.... Gal kažkas pagalvos, kad man jau visai kvankt :) Ir tegu. O aš ir popieriaus skiautelėj įžiūriu grožį. Ir štai tokie mažmožiai tiesiog pasaldina gyvenimą.
Žinoma, neatsispyriau pagundai ir vieną atviruką sukurti su japoniškojo popieriaus skiautele - ryškų, žėrintį auksiuku. Et, tik kad dar hieroglifais mokėčiau rašyt - tą užrašą būčiau jais užrašius :)
